Pirmas tikras susidūrimas su Budizmu

Kažkada rašyta, nebaigta rašyti, kažkada skaityta, nebaigta taisyti, kažkada bandyta, tačiau taip ir nepaviešinta. NeBlogiško stiliaus rašinėlis, skirtas žiniasklaidoje grandyti. Prisiminimai iš 2013 lapkričio-gruodžio. Važiuojam…

Chiang Mai grožybės

Daugybę dėmesio susilaukiantis Tailando šiaurėje esantis miestas – Chiang Mai. Turistai čia plūsta turistai iš viso pasaulio, netgi ir patys tajai nepraleidžia progos užsukti. Tiesa, standartinis turistas atvyksta čia ne dėl žydrų papludimyių, penkių žvaigždučių viešbučių ar SPA centrų. Chiang Mai garsėja savo pramogų įvairove: kulinarijos pamokos, kuriose kartu su šefais lankysitės vietiniame turguje produktų apsipirkimui ir vėliau gaminsite savo pasirinktus patiekalus; Tailandietiško masažo pamokos, kuriose išmoksite meistriškai traškinti kaulus ir suteikti beveik malonų skausmą savo klientui; dramblių parkai, kuriuose turėsite galimybę išmokti valdyti dramblį bei pasimaudyti su visa dramblių kaimene; žygiai į džiungles, kurių metu stebėsite siaurais kalnų takučiais skriejantį gidą, kuris dėvi viso labo tik šortus, marškinėlius ir basutes, o tuo tarpu visi kolegos vilki aukščiausios klasės žygiavimo batus, dėvi naujausias neperšlampas striukes ir visa kita, kas suteikia ne tik fizini, bet, matyt, ir psichologinį pranašumo jausmą – visa tai tik maža dalis to, ką Chiang Mai gali pasiūlyti ir dėl ko visi taip eina iš proto. Tačiau tarp gausybės pramogų ir užsiėmimų yra ir dar vienas – ypatingas – meditacija šventykloje ir budizmo pamokos.

Atvykimas

Net keletas šventyklų, išsidėsčiųsių aplink Chiang Mai miestą, siūlo atvykti ir pasinerti į budizmo mokymus ir meditaciją, tačiau „Wat Doi Suthep” pasirodo patraukliausias pasirinkimas. Įveikti 15 km atstumą nuo miesto iki šventyklos vienintelis būdas – vietiniai taksi, talpinantys 10 žmonių. Pirmasis sustabdytas taksistas, išgirdęs kelionės tikslą, nusijuokia ir paprašo 200 THB (16 LTL), tačiau susilaukia lygiai tokio pačio atsako – sarkastiško juoko. Pasiūlius perpus mažesnę kaina, vairuotojas įsisiautėja ir jau kvatojas sau į ūsą it mažas vaikas gavęs išmanųjį telefoną dovanų Kalėdoms. Sandoriui neįvykus už puskilometrio sustabdytas kitas taksistas paprašo 100 THB už tą pačia kelionę. Pasiūlius 80 THB sutinka su 90 THB (7 LTL). Išvažiavus iš miesto ribų, vienišas kelias vingiuoja į kalno viršūnę, esančią apie pusantro kilometro aukštyje virš jūros lygio, kur ir yra pastatyta garsioji šventykla.

 

Pakeliui į šventyklą

Po truputėli nemalonų jausmą keliantys kelio vingiai ir skubantis vairuotojas, lekiantis itin nejudrioje gatvėje, verčia galvot, kad šventykla įsikūrusi kažkur labai toli, kur užklysta tik keli žmonės, tačiau, vos tik atvykus į vietą, suvokiu, kad buvo smarkiai klysta – nesuskaičiuojami žmonių kiekiai ir išsirikiavusi raudonų taksi jūra sugražina į realybę. Tačiau visa tai suprantama, mat vietovė, atsiveriantys vaizdai ir pats šventyklos kompleksas sukuria išties magišką įspūdį.

Taksistų jūra

Laiptai, vedantys į šventyklą

Legenda byloja, jog tuometinis karalius Geu Na įsakė pastatyti šventyklą šioje vietoje po to, kai ant Doi Suthep kalno mirė šventas baltasis dramblys. Matyt, ne vien Lietuvoje žmonės turi polinkį statyti svarbius statinius ant kalnų po to, kai juose apsireiškia tam tikri gyvūnai.

Vaizdas iš šventyklos – Chiang Mai miestas ir jo apylinkės

Wat Doi Suthep

Susiradus meditacijos centrą, įsikūrusį pagrindinės šventyklos papėdėje, po ižanginės kalbos, instrukcijų ir nurodymų, suteikiamas atskiras kambarys gyventi. Budizmo vienuoliai pagal tikėjimą negali mėgautis prabanga, todėl nenustebina ir kambario privalumai – atidarius duris mane pasitinka lova ir meditavimui skirtos pagalvėlės – jokių spintų, spintelių, stalų ar kėdžių.

Kambarys

Taisyklės čia ganėtinai paprastos – privaloma dėveti baltas kelnes, baltus marškinėlius ir baltus apatinius, negalima naudotis telefonu, kompiuteriu ar bet kokiais kitais prietaisais, išskyrus laikrodį. Taip pat negalima nieko nei skaityti, nei rašyti, mat visa tai blaško dėmesį ne kam kitam, o sau. Buvimas su savimi čia – svarbiausias, tad taip pat negalima ir šnekėtis su bet kuo. Vienintelis metas, skirtas pokalbiams – 5-10 minučių trukmės raportas mokytojui, kurio metu gaunami tolimesni nurodymai, patarimai bei galima paklausti rūpimus klausimus. Tiesa, išsisšnekėti puikiausiai galima čantų metu, kai čantos dainuojamos nenutrūkstamai vieną valandą. Kita vertus, dainavimu tai sunku pavadinti – veikiau melodingu maldų ir pamokymų kalbėjimu. Verta pastebėti, kad čantų tonacija yra labai žema, tad tos valandos balso stygoms būna tikrai gana visai dienai. Na, o štai valgyti galima tik patekėjus saulei ir neatėjus vidudieniui, t. y. apie penkios valandos kasdien, kurių metu galima valgyti. Visu kitu metu galima vartoti tik skysčius. Nesibaigiančios tailandietiška žalioji ir citrinžolių arbatos išties padeda numalšinti europietišką alkį.

Maistas čia išties labai paprastas, nesudėtingai paruoštas, tačiau tuo pat metu labai sotus. Pusryčiams paruošiama ryžių sriuba, makaronų sriuba , makaronai ar ryžiai su daržovėmis. Pietums pasirinkimas nuo vieno patiekalo išauga iki trijų. Dažniausiai medituotojai ir renkasi visus tris. Patiekalai čia nuo įvairiausių makaronų ar ryžių, tofu, daržovių, apkepų iki mėsą pakeičių sojos blynelių ar kukulių. Tajų virtuvė įvairi, tad tais pačiais patiekalais paskaunauti vėl galima tik po savaitės. Negana to, čia atvykusius budizmo mokinius džiugina ir mažytė parduotuvė, kurioje galima nusipirkti šokolado, čipsų ar kokio kito maisto, prie kurio greit priprantama. Vienintelis dalykas, kuris vis trikdo medituotojo vidinę ramybę – parduotuvės darbo laikas – 11:00 val. – 11:45 val. Mums paaiškina – „kad nepiknaudžiautume“. Taip ir darome, kai tuo tarpu pardavėjas savo ilgas darbo valandas dažniausiai leidžia žiūrėdamas linksmus filmukus „youtube“ portale.

Valgykla

Tipiniai pusryčiai – makaronai, šparaginių pupelių daigai ir tofu

Tipiniai pietūs. Iš apačios į viršų: 1) sriuba iš kokosų pieno, citrinžolių, petražolių, podorų, svogūnų ir sojos blynelių; 2) ryžių makaronai su kiniškais kopūstais sojų padaže; 3) kiaušinienė su pomidorais, morkomis ir svogūnais; 4) indeliai su desertais – kukurūzai želatinoje, aplieti kokosų pienu; 5) ryžių katilas

Pavalgius kiekvienas išsiplauna savo indus, tačiau net ir tai daryti malonu – kvapą gniaužianti atsiverianti erdvė priverčia pamiršti prievolę

Dienos režimas čia ganėtinai griežtai sustyguotas ir nesikeičia jau daug metų:

05:00val. – dienos pradžia.

05:30val. – „Dhamma“ pamokymai.

07:00val. – pusryčiai.

08:00val. – meditacija.

11:00val. – pietūs.

12:00val. – meditacija.

14:00val. – raportas.

15:00val. – meditacija.

18:00val. – čantos.

19:00val. – meditacija.

21:00val. – dienos pabaiga.

Meditacija

Medituoti čia susirenka įvairiausio lygio medituotojai – nuo visiškų pradedančiųjų iki per 30 metų meditaciją propaguojančiųjų. Vienu metu šioje meditacijos „stovykloje“ apsistoja vidutiniškai nuo 15 iki 35 žmonių, tačiau daugiausiai čia galima patalpinti 50 žmonių. Dauguma čia susirinkusiųjų – užsieničiai iš viso pasaulio, tačiau ne retas svečias čia ir vietiniai tailandiečiai.

Pagal dienotvarkę meditacijai skirta 10 valandų kasdien, nors retam pavyksta viršyti 9 valandas. Mokytojas paguodžia, kad net ir 6 valandos kasdien jau yra pakankamai geras rezultatas. Meditacijos metu stengiamasi išvalyti ir kontroliuoti mintis, pajusti savo kūną ir tokiu būdu pažinti save. Žmonėms, gyvenantiems itin užimtą gyvenimą ši užduotis dažnai pasirodo sunkiai įkandama ir jiems mokytojo diagnozė paprasta – budizme tai vadinama „monkey mind“ (angl. beždžionės smegenys), kai žmogui sunku susikaupti ir galvoti išimtinai tik apie vieną dalyką ilgą laiką.

Meditacijai skirta patalpa

Pagrindinė patalpa, kurioje vyksta ceremonijos, mokymai, čantos, susitikimai

Meditacija budizme susideda iš dviejų pagrindinių dalių: vaikštomosios ir sėdimosios meditacijų. Pradedantiesiems vaikštomoji meditacija dažnai atrodo šiek tiek gąsdinanti, mat žmonės vaikšto takeliais nepaprastai lėtai ir primena keistus religinius fanatikus, tačiau po šita kauke slypi gilus susikaupimas, susikoncentravimas į judesius ir kūno kontrolė. Tiek vaikščiojimui, tiek sėdėjimui lotoso pozoje skiriama po lygiai laiko: pirmomis dienomis po 15 minučių, vėliau intervalai reguliariai ilginami iki 45 minučių. Vaikščiojimą seka sėdėjimas, o po to ir ilgai laukta pertrauka. Pirmosiomis dienomis pertrauka gali trukti tiek, kiek norima, tad dažnai pradedantieji ilsisi ilgokai dėl sunkiai ištveriamų nugaros, kelių ir kojų skausmų, tačiau bėgant laikui mokytojas paprašo pasistengti ir apsiriboti 5 minučių pertrauka. Laikui bėgant neišlavinti nugaros raumenys sustiprėja, tad medituoti lotoso pozoje nebėra fiziškai sunku ir teikia vis didesnį ir didesnį malonumą. Tiesa, laikas nuo laiko dėmesį išblaško transo būseną pasiekusios ir vis „pirstelėjančios“ brandaus amžiaus tailandietės ar į meditacijos patalpas patekusi haskių šeimyna smalsiai tyrinėjanti kiekvieną į save giliai pasinėrusį ir užsimerkusį medituotoją.

Atvykti čia galima net ir keturioms dienoms, tačiau įprastai žmonės užsiregistruoja 10 dienų. Patys ištikimiausi ir ekstremaliausi meditacijos atstovai gali likti čia 26 dienoms su pasirinkimu paskutiniąsias dienas imtis išbandymo – 72 valandų trukmės meditacija, kurios metu negalima išeiti iš savo kambario ar naudotis dušu. Galima tik naudotis tualetu penkių minučių pertraukų metu, kurias galima turėti tik tarp meditacijos intervalų. Maistą atneša į kambarį asmeniškai du kartus per dieną. Trys paros be miego medituojant nelegvas iššūkis, kurio dažniausiai imasi tailandiečiai, tačiau pasitaiko ir užsieničių.

Pagrindinis pastatas, kuriame yra meditacijos patalpos, valgykla, darbuotojų kambariai

Budizmas ir meditacija visgi nėra kažkoks „baubas“, kurio kitos religijos nepajėgtų suprasti. Dhamma mokymų metu mokytojas pasakoja ivairiausias istorijas, tačiau nebando įskiepyti tam tikrų religinių pažiūrų. Iš tikrųjų nė vienos istorijos pabaigoje nebūna pasakomi jokie tiesioginiai pamokslai ar aiškinimai, kaip reikia gyventi. Viskas čia ganėtinai abstraktu ir verčia kiekvieną galvoti ir daryti individualias išvadas. Viena iš pagrindinių ideologijų, kurią bandoma perteikti – kiekvienas žmogus turi būti laimingas ir linkėti to paties kitam. Tokiu būdu žmogaus vidinis pasaulis nurimsta ir tampa kur kas harmoningesnis. Būtent tokia atmosfera šventykloje ir mokymų metu ir yra jaučiama. Anksčiau ar vėliau nepaprastas pakylėtas jausmas ir tuo pačiu ramybė pasiekia kiekvieną atvykusįjį. Ir nesvarbu, ar Tu krikščionis, musulmonas ar induistas – visi nori būti bent truputi laimingesniais, ko kiekvienas budistas ir palinkės.

P. S. 2014 spalis, nežurnalistinė pastaba: ar po viso to pasijutau laimingesnis? Tiesus klausimas su tiesiu atsakymu – taip. Visa ta pakylėta ir pozytivi atmosfera persismelkusi per visą meditacijos centrą, diena po dienos ta teigiama energija įsigeria kažkur giliai į kiekvieną čia atvykusį, įsigėrė ir į mane. Viskam pasibaigus palikau centrą su sypsena ne tik veide, bet ir savyje. Tiesa, buvo labai keista po tiek daug nenutrūkstamos tylos grįžti atgal į miestą: begalės automobilių ir žmonių gatvėse atrodė kaip kažkoks labai keistas lėlių teatras, kurį stebiu nenorom žiūrovų salėj. Toks jausmas tarsi vaikystės metais mokykloje mokytoja versdavo visą klasę eiti į muzikinio teatro pasirodymus ir žiūrėti operą, kurios nesuprasdavau ir nenorėdavau suprast…

Naktinis Chiang Mai miestas

Forever Chilling – Pai

Och mano, Pai. Prabuvus Bankoke ir atvykus į Chiang Mai, maniau, kad va čia tau jau visiškas chillas. Gyvenimas kur kas lėtesniu ritmu. Atvykus į Pai, pamaniau, kad čia – chillo sostinė, o Chiang Mai – kažkoks Bankokas. Kaimelis labai nedidelis, kuriame turistų sezono metu gal pusė gyventojų – svetimšaliai. Tačiau ne dažnas vietinis mėgsta turistinį sezoną, mat čia turistų daugiau nei Palangoje ir pasikeičia kaimo atmosfera. Atsakius, kad jie privalo mėgti turistinį sezoną, nes praktiškai vien iš jų ir gyvena vietiniai, vietiniai pakraipo galvas ir pakeičia temą. Na, aš juos suprantu.

Pai Tattoo

Pagaliau išsiruošiam. Nebepamenu jau, trys ar keturi, motoroleriai. Lekiam vingiuotais keliukais. Prieš akis laukia apie 60 km link olų, kurias ir žadame aplankyti.

Pasiklausinėjus paaiškėja, jog su dviratėmis transporto priemonėmis turiu daugiausia patirties, tad drąsiai važiuoju pirmas vesdamas nesuskaičiuojamą grupę motorolerių. Turiu, deja, ir pakeleivę – žymią Airijos muzikantę, dainininkę, kurios vardo nepamenu. Kodėl „deja“? Ogi štai kodėl: man, kaip patyrusiam raideriui norisi kartais ir pasimaivyti jei ne prieš kitus, tai bent prieš save patį. Bėda tame, jog nebuvau labai patyres kilti į stačius itin vingiuotus kalnus. Ir štai, prieš akis tik dar vienas 180 laipsnių posūkis kylant į kalną ir iš kažkur vandens pasipylę ant asfalto, tačiau tada aš nežinojau, jog tai ne vanduo. Prisistabdom, sukam, kylam į kalną, gravitacija maloniai prispaudžia prie sėdynės, priekinis ratas kerta „vandens“ ruožą ir BUM – čiuožiam. Smagu, jog greitis buvo labai mažas, smagu, jog pakeleivė liko nesužalota, mat kažkaip užgriuvo ant manęs, tačiau nesmagu, jog ne vien keleivė užgriuvo ant manęs, tačiau ir pats motoroleris prispaudė mano koją bečiuožiant. Visų trijų – mano, keleivės ir motorolerio – svoris krito ant mano vieno kelio, su kuriuo ir prabraukiau asfalta gerokai. Viskas įvyko labai greitai, buvau šoke. Labai išsigandau, mat tai buvo pirmas mano incidentas su motoroleriu. Tiek daug įvairių motociklų teko „pratraukt“ per savo trumpą gyvenimėlį, o čia kažkoks dviratis (ar važiuojantis tualetas, kaip dažnas save baikeriu vadinantis save gerbiantis žmogus įvardytų) ir oplia – kritau. Puoliau klausti keleivės, kaip ji, o jai – nieko. Buvo didelė gėda prieš ją. Pažiūrėjus į savo kelį irgi nieko nesupratau – atrodė viskas gerai. Tačiau po gal minutės atslūgus adrenalinui kelias kaip gręžiama kempinė pasrūvo krauju. Tada va jau pajutau ir skausmą ir šoko džiaugsma: begulint ir draugams bevalant žaizdą pasidarė bloga, atsistojau ir pamažu pradėjo viskas temt akyse, nebesupratau, kur esu. Visi vis ragino mane atsigulti vėl, o aš kažkur išskridęs nesigaudau nieko, o tik stoviu ir žiūriu į tolius. Tada Sedrekgaliausiai mane per jėgą paguldė ir Nina sutvarstė mane jau galutinai. Atsipeikėjęs tariau, jog taip toli važiavom, reikia tęsti kelionę. Keleivę persodinom ant kito motorolerio ir likau vienas ant jo – jau tik pats sau pavojus. Po kiek laiko visi (įskaitant mane) pradėjom juoktis iš to, o vėliau ir visiškai šaipytis. Likau pažymėtas – nemokama Pai tattoo.

Toli su šituo šlubiu nepavarysi

Apsilankėm galiausiai ir toje oloje, į kurią taip veržėmės. Įdomu buvo, tačiau, turbūt, mane sunku sužavėti olomis. Priverstinai pasiėmėm mokamą gidą kartu, kuris angliškai nieko šnekėt nemokėjo išškyrus savo kultines gido frazes einant tamsioje oloje: rodo pirštu į uolienų kalną ir sako „same same monkey”, po to rodo, kad reikia eiti. Paėjus kiek rodo pirštu į kitą kalną ir sako „same same elephant”. Vėliau pasitelkė kiek labiau interaktyvų bendravimo metodą ir netgi mūsų pačių paklausė, ka matome žiūrėdami į vieną iš uolienų. Na ir pasipylė visokie gegutė, volksvagenas, Johny Deppas, Šv. Petro bazilika… Nu ir pažiro mūsų gidui pliūpsnis angliškų žodžių, kurių jis nei filmuose Tailandietiškuose filmuose negirdėjęs. Kiek pasijuokęs pasakė, jog tai – delfinas. Nu, delfinas, tai delfinas.

Kažką čia reikėjo įžiūrėti. Gorilos galva gal? O ką matai Tu?

Pabodo gan greit toks jo olos pažinimo metodas. Norėjosi eiti atskirai, bet bėda, kad jis turėjo žibintą, o visur aklinai tamsu, slidu ir šikšnosparnių Š apstu.

O kiniečius labiausiai myli… Ligoninėje

Dieną pakentėjau su savo sužalotu keliu ir kartojau visiems, kad aš – vyras – man juk nieko nereiškia tokie pabrozdinimai. Kitą dieną mane aplinkiniai visgi įtikino apsilankyt ligoninėj (įtikint nebuvo labai sunku pamačius, kaip ta žaizda iš tikrųjų atrodo). Nuvykus į ligoninę ir kiek paklaidžiojus surandu viską, ko reikia, ir, praėjus pro biurokratinę procedūrą, prisėdu ir laukiu operacinės procedūros. Šalia sėdintis hipis iš Anglijos nuramina, kad čia sesutės žino savo darbą. Galiausiai prigulus ant operacinio stalo susiduriu su kalbos, tačiau ne kūno, kalbos barjeru… iiiiiir pradeda valyt, trint, plaut, valyt, trint, plaut. Prakaitas iškart išpylė nuo skausmo. Nuskausminamųjų nedavė, tačiau čia jų ir nereikia – visos sesutės kažką tarpusavy juokauja, nuolat daug juokiasi. Netgi mano žaizdą valančioji nesustojamai kikena ir kažką šneka. Pagalvoju apie kontrastingą ir rūsčią atmosferą Lietuvos ligoninėse ir prapliūpstu juokais iš visos šios situacijos. Sesutė net krūptelėjo ir nustojo daryt savo darbą nesupratusi, kas man pasidarė. Lėtai atsisuko, pamatė, kad juokiuos ir visas net trūkčioju iš juoko, pati pasileido visa gerkle ir visai įsidrąsino valant mano žaizdą (man tai nelabai patiko). Galiausiai viskas baigėsi ir sako angliškai „Sy jū tumorou“.

Taip ir patapau aš ten etatiniu lankytoju. Penkias dienas kasdien pavaikščiojus pažinojau jau daug darbuotojų. Malonu būt ligoniu čia – sveikinasi iš tolo kaip su verslininku atvykusiu į konferenciją. Matant kasdienį ligoninės darbą supratau, iš kur visi tie juokeliai apie kiniečius Tailande. Jie čia kasdien, turbūt, pagrindinis pajamų šaltinis šioje, Pai vienintelėje, ligoninėje. Pavyzdžiui, atvyksta porelė kiniečių šalmų net nespėję nusiimt. Tiksliau, juos čia atveža greitoji. Vyrukas visai nieko atrodo, palyginti, o štai mergaitė – su nuostabia balta suknele, padabinta kamufliažinėmis purvo ir dulkių spalvomis ir išmarginta raudonais kraujo akcentais. Žaizdų daugybė, visos gilaus nubrozdinimo tipo. Sesutei pradėjus plauti žaizdas kinietė pradėjo skųstis, kad labai skauda. Pagalvojau „uch, mergyt, tu dar nežinai, kas tavęs laukia“. O laukė jos žaizdos valymo stadija, kai pradeda prispaudus kažkokiais tamponais trinti žaizda ir valyti visą giliai įstrigusį purvą. Buvo ir kitas atvejis – kitą dieną. Begulint ant stalo ir belaukiant žaizdos pertvarstymo šalia prigula ir kitas motorelio brolis – vėl kinietis. Mergina šalia laiko už rankos. Kinietukas visai ramus, o jį truputį pašnekinus visai pradžiunga – skausmo kaip nebūta. Taip pat jo kelis buvo sužalotas, tik baisiau nei mano. Tačiau jis padarė klaidą, kurios aš išvengiau – po incidento jis neatvyko į ligoninę ir delsė tris dienas, o čia – juk tropinis klimatas, žaizdoms klestėti čia rojus. Kinietuko kelis pageltęs, parudavęs kažkoks – mergų jau nepakabinsi su tokiu sakydamas, kad esi karo didvyris. Prieina sesutė, apžiūri nedrąsiai. Pakviečia kažkokią aukšto rango daktarę iš kažkur. Ji apžiūri ir su stipriu akcentu šaltai taria „infection”. Woopsy… Susirenka daugiau sesučių – vienos dirba, kitos stebi pasirodymą. Viena sesutė prispaudžia rankomis kinietuko galvą, kita koją, kita dar kitą koją ir paprašo merginos palaikyti savo gyvenimo herojų – susminga į kelį sprindžio ilgumo adata. „Ouuu…“ sustaugiu sau tyliai mintyse. Sustaugia ir kinietukas ne mintyse.

Susisiekiau su savo sveikatos draudimu praėjus gal savaitei ar dviem po įvykio. Saugojau visus čekius, lapelius, tajų hieroglifais išdabintus siuntimus kaip bibliją saugo kunigas. Perniek. Pamoka: būk perskaitęs ir žinok bent keletą esminių faktų apie savo turimą draudimą. Pavyzdžiui, labai naudinga žinoti per kiek dienų nuo nelaimingo įvykio reikėtų susisiekt su draudimo kompanija. Ką gi, pasakyčiau, jog kitą kartą žinosiu, bet tikiuosi kito karto nesulaukti. Ir šiaip labai džiaugiuosi šia mažyte avarija. Motociklistai sako, jog visi mes skirstomi į dvi grupes: tie, kurie jau krito, ir tie, kurie dar kris. Smagu, kad šis mano įšventinimas į pirmąją grupę buvo gerai pasibaigęs. Kam įdomu, kas atsitiko motoroleriui ir ar pasisekė jį atiduot nuomos punktui ir nesumokėt uz žalą, atsakysiu atrėšiu beveik išdidžiai – aš – lietuvis.

Diena po dienos

Labai daug kažkokių turistinių kelionių čia ir nedariau. Tiesiog atsipalaidavau ir leidausi į lėto laiko tėkmę. Iš dalies privalėjau tai daryti – reikėjo laukti žaizdos pagijimo. Tačiau dėl to labai ir nepergyvenau. Žmonės čia ganėtinai draugiški ir nesunku susipažinti, jei tik nori. Taip ir padarius aplankėm krūvelė žmonių vietinį kanjoną. Labai gražu ir tylu.

Rio de Janeiro Kristus

Kažkurią kitą dieną kartu su Linda radom džiunglėse pasislėpusį krioklį. Labiausiai gražus jis buvo, turbūt, tuo, jog jame nebuvo nė vieno žmogaus.

Akmenimis į viršų, vandeniu žemyn

Kažkurią kitą dieną teko pabūvoti ir kitam kriokly, kuriame buvo pilna turistų. Kiek pabuvojus gavau pravardę troublemaker – visur, kur eidavau, pritraukdavau nelaimes, vienokias ar kitokias. Buvo krioklys sau daugybe lygių. Viename iš jų vaikštinėjo bičelis. Vienas. Iš toli pamatęs, kad jis visai smagiai ten vaikštinėja, atejau ir aš. Jis vienoje vietoje belipant paslydo ir opaaa – čiuožia. Žmonės pradėjo rėkt, nes visgi skrydis į apačia gal 10-13 metrų. Pusiaukelėj pavyksta jam už kažko užsikabint, keletas žmonių aplink panikuoja. Bematant, kad jis vos laikosi, greit nusileidžiu į apačia ir geriausia, ką sugalvoju padaryt – išrinkt giliausią vietą, į kurią jam reikėtų taikyt. O gylis čia buvo labai varganas, nesiekia net kaklo. O vanduo tuo tarpu stūmė stūmė ir išstūmė jį – pasileido bičelis ir šoko, kur jam beišėjo. Atsistojo ir nustatęs kietuolio miną nuėjo. Paklausus, ar viskas gerai, kietai kažką atsakė ir tiek. Visa nugara raudona, kojos nudaužytos. Kieti tie vokiečiai.

Nuėjau vėliau į kitą vietą. Norėjau, kur arčiau žmonių. O ten kiniečių krūvelė. Kažkaip kvailai vienas jų slampinėja akivaizdžiai slidžiomis uolienomis. Prisiartinus bičas paslysta, griūva ir slysta sau lėtai žemyn. Bėda ta, kad jis nugriuvo ant nugaros, tiksliau ant savo kuprinės, ant kurios pakibo ir niekaip negalėjo apsiversti kaip vėžlys. Taip sau sulėtintai ir varo žemyn link mažo vandens baseinėlio. Kažkaip pavojaus žmonės nesuvokdami bandome pagauti jį, bet jis vis čiuožia – metras po metro. Nu juokinga nu. Niekaip nepavyksta jam rankos paduot. Galiausiai visai slydo slydo ir nuslydo – įkrito į tą baseinėlį. Vanduo buvo rudas, tad nesimatė, kad ten ne šiaip negili bala. Prieš pat panyrant kinietis tik pradėjo leist keistus garsus „oooo, ooo, oooo, ooo” ir pliumpt visu kūnu– nesimato jo net. Už sekundės išnyra su visais savo batais, striukėm ir kuprine besijuokiantis. Praplyštam juokais ir mes. Išlipus išardo savo tablet, iphone, gps ir išdėlioja ant uolienų – elektronikos turgus vidury džiunglių. Po keletos minučių jo mergina nusprendžia kažkur eiti ir gal pagalvoja, kad jai slidžios uolienos neslidžios. Kas per protelis – lygiai tuo pačiu taku pradėjo eit, kaip ir jos vaikinas… Ir griūūūūva, griūūūva skaudžiai… ir slyyysta žemyn, slyyysta… Lėtai ir gracingai. Pačiupti šįkart spėjam. Pamačius, kaip tragiškai atrodo, kažka kinietiškai numykia. Numykiam ir mes nemandagiai visa gerkle.

Ne čia, bet kažkur čia žmonės krenta, čiuožia ir juokias

Po Pai

Pai – įdomus miestukas. Gal ne pats savimi, tačiau žmonėmis ir atmosfera, kurioje itin daug regio muzikos ir jo atributų. Taip pat teko čia papietaut su transvestito šeima ir išgirst visą istoriją apie transvestitų gyvenimus, kurie verti atskirų romanų. Teko sutikt ir kitą, laibai įsimintiną personą, – virš 50ies metų vyras. Jis čia atvyko pamiršti žmogžudystę, kurią matė JAV. Įpusėjęs rašyti knygą apie tai. Tačiau vyras vis dar pilnas jaunatviškos charizmos ir man jis labai patiko. Daug pripasakojo paprastiems žemiečiams sunkiai suvokiamų dalykų, o, nuėjus į gyvos muzikos barą ir padrąsinus, užlipo ant scenos ir su armonikėlėm taip pajamino, kad visas vos gyvas baras pašėlo (aišku, su mūsų keistai atrodančiais europietiškais šokiais).

Po kiek laiko pradėjau jaustis dviprasmiškai: norėjosi čia likti ir dar ilgiau, tačiau norėjau dar daug dalykų patirti ir išbandyti, tad nusprendžiau ilgai nebedelsti. Iššūkių ir naujovių troškimas buvo tuo metu itin sustiprėjęs, tad Susiradau 10ies dienų meditacijos kursą, tad link jo ir patraukiau – atgal į Chiang Mai. Gal dar susimatysime, mielas Pai.

Čia gyvenau ilgokai. Šį vieta labai žymi dėl savo nuostabios atmosferos, amžinai besijuokiančios savininkės bei nemokamų 4 patiekalų pusryčių. Galima rinktis: kepti kiaušiniai, virti kiaušiniai, scrambled kiaušiniai arba omletas.

Chiang Mai atsiminimai

Intrų intro

Išties nesitikėjau, kad taip apleisiu savo blogą. Apleidau ne savaitėms, bet mėnesiams. Matyt dėl to, kad pasinėriau į keliones, naujas vietoves ir sutiktus žmones. Radus laisvo laiko vis sugalvoju, kaip jį užpildyt. Kažkiek sustiprėjo jausmas, kad sėdėdamas prie kompo kažką praleisiu, kažko nepamatysiu, su kažkuo nepašnekėsiu, kažko nesutiksiu, nesužinosiu, o žinau, kad visa ši kelionė laikina, tad stengiuos išnaudot kiekvieną akimirką. Be to, rašomas dienoraštis kažkiek atstoja blogą, tad pasitenkinu dažnai tuo ir nebekyla ranka rašyti apie tą patį (nors plačiau ir išraiškingiau). Bet kokiu atveju, pasinersiu į prisiminimus ir žinau, kad kažkada ateityje sau dėkosiu, kai norėsiu paskaityt apie tai, kas man nutiko, ką išgyvenau. Dažnas brandaus amžiaus keliautojas pataria rašyti kuo daugiau – tiek dienoraštį, tiek blogą. Tad pasistengsiu, kiek įmanoma, sekti savo planą ir aprašyti įvykius nuosekliai kad ir kaip seniai tai jau įvyko. Šis įrašas bus kiek ilgokas, tad nepatartinas rytinio sumuštinio žmogui. Taip pat nespėsi perskaityti reklamos metu prieš „orus“. Šis įrašas tinkamas pakaitalas žurnalui „Sodo spalvos“ prieš miegą ar abiturientų teksto suvokimui.

Zoo parkas

Prisipažinsiu – visgi esu zoo parkų mėgėjas. Puikiai žinau, kad yra daugybė žmonių, kategoriškai prieš tokius parkus. Manyje taip pat gyvas tas jausmas, neleidžiantis lankyti tokias vietas dėl to, kad gyvūnai yra laikomi nelaisvėje, tačiau tuo pačiu meilė gyvūnams sako, kad tai yra vienintelė galimybė juos pamatyti gyvai ir net iš arti. Žodžiu, kad ir kaip ten bebūtų, čia yra neisbaigianti diskusija, kurios nežadėjau nagrinėti.

Kartu su Nina ir Sedrek nuvykstame į žymųjį Chiang Mai Zoo tikėdamiese ten praleisti valandą ar dvi, tačiau po maždaug 4.5 valandų teko netgi paskubomis klaidžioti parke ieškant išėjimo mat darbuotojai grasino uždarysiantys kartu su žvėrimis. Tiesiog darbo valandos baigėsi. Ir išties – parkas buvo tiesiog milžiniškas. Sumokėjus 100 Baht (8 Lt) už įėjimą, kiekvienas gauname po žemėlapį su siūlomais maršrutais po 81 ha plotą. Parko dydį rodo ir tai, kad net autobusai ir traukiniai važinėja. Mes, aišku, pasivažinėjome privačiu – pėsčiuoju transportu.

Gyvūnų įvairovė maloniai nustebino. Pirmasis susidūrimas su begemotais. Čia juos gali net paliest šiuos, daugiausiai žmonių nužudančius, gyvūnus, jei drąsos pakanka. Vaikai dažniausiai būdavo drąsiausi.

Nu nu nu – kieno sekanti rankytė?

Visas parkas nebuvo labai turistas paplūdęs, kas, be abejo, pridėjo papildomų taškų vizitui. Bevaikštinėjant pradedame minti turistų nelabai minamu takeliu – visai malonu būti vieniems kažkur tarp aukštų medžių ir gyvūnų narvų. Prieiname vos pravertus vartelius su kitoje pusėje esančiu ženklu „Staff Only”. Dar sekantis ženklas – „Danger Zone” – “ooo.. let’s see”. Užeiname į uždraustąją zoną ir iškart pajuntame tokią lengvai šiurpinančią atmosferą. Sedrek leidžia pasireikšt fantazijai ir subtiliai pradeda gąsdinti ištrūkusiais gyvūnais ir galiu pripažinti – jam truputį sekasi. Paėjus pamatome gyvūnų narvus, tačiau jie kitokie – visai nemodernūs ir nenauji, surudiję ir nekeliantys saugumo jausmo. Tada pastebime jauną leopardą viename iš narvų, nors leopardas mus jau buvo pastebėjęs. Jis ant mūsų kažkodėl pyksta ir ramiai priėjęs demonstruoja savo agresiją. Ši zona, kaip mes nusprendėme, skirta nepaklusniems ar ką tik į parką atvykusiems gyvūnams. Jie čia nepratę matyti daug žmonių, tad tikrai į juos atkreipia dėmesį priešingai nuo pagrindinio parko, kurio gyvūnų dėmesio nesusilauksi kad ir kaip besistengdamas.

Suvalgysiu visus – mažus ir didelius

Nina po truputį jaučia didėjančią baimę matydama visus aplinkinius, nesaugiai atrodančius, narvus ir ragina palikti šią vietą. „Ech tos moterys… Jos tokios baikščios ir mielos“, tačiau tuo metu dar nežinojau, kad už kelių akimirkų pajusiu akis aptemdžiusią baimę. Viename iš narvų tupėjo kitas leopardas, plačiai žinomas kaip pantera. Tupi nejudėdamas ir visą laiką akylai stebėdamas kiekvieną mūsų žingsnį. Tačiau katė visgi už maždaug 8 metrų, be to, užauginęs vieną katiną ir pramokęs kačių kūno kalbą, tad pasijuntu drąsiai. Įkišu fotoaparato objektyvą tarp narvo tinklo skylių, įkišu ir pirštus – kad bent truputėli paaštrinti situaciją ir pojūčius.

Katukas

Sedrek pradėjo neskubėdamas eiti link išėjimo, besijuokdamas mane gąsdina įvairiausiomis įsivaizduojamomis situacijomis – manoji fantazija taip pat sukilo. Aplink narvai su lūšimis, leopardais ir mėsa maistui. Pantera mane vis stebi. Stebiu ir aš. Akimirkai dingsta laikas jos akyse, mat jos žvilgsnis nė vienai sekundei nenukrypsta nuo mano akių. Sėdi sau įprastoj pozoj, kuri mane ramina, mat tai ne ta poza, kurioje būna katės ruošdamosios pulti. Juolab neriaumoja, neskleidžia nė menkiausio garselio, o tik sėdi visiškai sustingus. „Gal visgi baisu gyvūnėliui“ – pagalvoju. Atgręžiu panterai nugarą dairydamasis. Po kelių sekundžių išgirstu garsiai duslų, sekundės dalį trukusį, dundėjimą ir tada šaižų tvoros garsą. Nepamenu, kada širdis būtų plakusi taip stipriai. Man net aptemo akyse nuo adrenalino antplūdžio. Iki šiol tą garsą girdžiu. Taip – panterai netruko nė akimirkos įveikti tuos metrus ir šokti į mane išskėstais nagais. Nedrąsiai atsisuku ir matau nerimstantį žvėrį, aktyviai ieškantį kelio iš narvo, kelio pas mane. Iš tikrųjų, vieni mėgstamiausiū gyvūnų – didelės katės, tad jaučiuos turėdamas netgi privilegiją. Privilegija būt užpultam žvėries, tačiau nesėkmingai. Pantera padarė viską, kad mane užpult sėkmingai: nejudėjo, tylėjo, stebėjo, neparodė puolimo ženklų, o sulaukus progos pulti iš nugaros be dvejonių tai ir padarė. Tuo metu pajutau nežmonišką šio gyvūno galybę, mat jei ne tvora – nerašyčiau jau čia. Dar ilgai negalėjau nusiramint ir vis drebėjau, bet tuo pačiu viduje jutau įdomų pasitenkinimą, tarsi malonumą, tarsi džiaugsmą, kad tai įvyko. Kokios galingos visgi tos katės.

Trekingas, raftingas, drambliai ir lenkas

Atėjo laikas ir nuotykiams. Juolab, jog Chiang Mai – visokiausių outdoor užsiėmimų sostinė. Susirenkam maža grupelė žmonių ir pirmyn skanuoti kelionių agentūras ir jų pasiūlymus. Galiausiai išsirinkom trekingą, raftingą, „jodinėjimą“ drambliais ir nakvynę džiunglėse. Visa tai ir truputis maisto kainavo 1200Baht (~90Lt). Pažadėjo kitą ryta surinkti visus iš viešbučių.

Atvykusiame autobusiuke (tuk tuk) jau sėdėjo keli prancūzai, britai ir lenkas. Iš viso mūsų buvo 13. Žmonės draugiški, susipažįstame ir po ne itin ilgos kelionės prie pirmojo pietų stalo jau beveik draugai. Netrukus ir prasidėjo trekingas. Keliukas vedė per kalno papėdes, tarpeklius, pievas, atokius kaimus, vėl kalnus. Nebuvo itin sunku fiziškai, tačiau nebuvo ir per daug lengva – merginos kartais skųsdavosi greitu tempu ir karštu oru. Gidas išklauso, žadančiai nusijuokia, pasako „it’s ok“, prisidega cigaretę ir kaip kalnų oželis pasispirdamas savo flip flopsais sparčiu žingsniu tęsia kelionę keliukais, kuriuos jis mina kasdien. Šiuo metu ypač daug turistų, tad bosas neduoda išeiginių. Jau virš 10-ies dienų keliauja tais pačiais keliukais. Laukia kitos savaitės, mat bus Lantern Festival ir gaus dvi išeigines, sako, „eisiu pagert su draugais, bus festivalis“. Na, aš jį suprantu. Pradeda jis man tik dar labiau patikt…

Prakaitu aptemdytos akys nuostabiais vaizdais gėrėtis netrukdė

Galiausiai po ilgų pasivaikščiojimų pasivaikščiojimų pasiekėme kempingą – keli namukai ir laužavietė. 2 gidai (dar vienas prisijungė iš kažkur vakare) paruošė vakarienę ir paskelbia, kad viename namuke ir magiška dėžė – šaltkrepšis pilnas alaus (už papildomą mokestį). Truputis maisto ir alaus pravėrė visą dieną tyliai iš paskos sekantį lenką! Vyras apie 35 metų labai nustebino savo iškalbingumu ir nesibaigiančiomis istorijomis. Labai daug visi kalbėjo apie keliones ir visad lenkas įsiterpdavo pradėdamas istoriją „kai aš ten buvau, …“ … Ir iš tikrųjų – jis buvo visur! Istorijos prasidėdavo „kai buvau Vietname“, „kai buvau Laose“, „kai buvau Afganistane“, „kai buvau Armėnijoj“. Dirba ofisinį kažkokį įprastą darbą ir kasmet per atostogas pakeliauja. Įdomus laužo naparnikas buvo.

Vienas iš namukų

Kitą dieną keliamės anksti, užkandam ir kažkur einam. Prakeliavus džiungles, pievas, kalnus ir pipirų laukus, atvykstam į mažą kaimuką, susėdam ir įvyksta vis dar rytinis susirinkimas. Gidas ko tai vaikšto pirmyn atgal, kažką šnekasi telefonu. Galiausiai prieina ir paaiškina, kad trūksta vieno gido raftingui, tad negalime to daryti. Iškart pamaniau, kad scenarijus panašus į daug kartų girdėtą ir skaitytą – dažnai gidai vengia pareigų ir žadėtų pramogų ir randa pasiteisinimų kažko nedaryt. Tačiau labai apsidžiaugiau, kai stojant kovot už savo žadėtas ir apmokėtas pramogas, visa komanda supykusi ėmė ginčytis su gidu. Gidui kiek paskambinėjus ir aplink ramiai pavaikščiojus, buvęs kur nebuvęs papildomas gidas raftingui atsiranda.

Atvykę prie upės esame suskirstomi į dvi komandas: 7 merginų ir kieto gido komandą bei 6 ąžuolų ir atrasto papildomo gido. Atrastasis gidas man kelia šypseną, dažnai ir juoką tiesiog savaime. Pasirodo, jis – tiesiog šalia esančios parduotuvėlės pardavėjas. Vyrukas žemas, turintis aukšto laipsnio žvairumą, labai daug šypsos, žino vieną žodį OK ir, turbūt, nėra gyvenime plaukęs valtimi.

Pavaikštinėję gidai pakrante atrodė pasimetę – nežinojo, kur nuleisti valtis, tad nusprendė jas praktiškai numesti nuo uolėto skardžio. Upė riaumoja visa putodama, tačiau mano gidukas jaučiasi ramus ir netgi pakylėtas – visgi ne kiekvieną dieną toks įdomus darbas tenka – atsakyti už turistų gyvybes. Merginų komandos gidas „nuleidžia“ valtį pakankamai sėkmingai nuo maždaug 10-ies metrų aukščio skardžio, o mūsų gidukas protingesnis – išrenka tam tinkamesnę vietą. Nutempiam valtį į jo nurodytą vietą. Trys! Du! Vienas! – paleidžiam valtį į apačią. Upė valtį pačiumpa ir ši pradeda plaukti. Gidukas kūlverščiais verčias žemyn nuo kalno, puola į vandenį kaip koks gelbėtojas gelbėdamas gyvybę ir spėja pagriebt valties virvę. Na, gera pradžia daug žadanti.

Susėdam šešiese vyrukai į valtį. Sėdu į priekį tikėdamasis aštriausių pojūčių. Supratę, jog jokio instruktažo mes čia jau negausime, bandome išpešt patarimų vieni iš kitų. Patarimų daug nebuvo, mat labai greitai paaiškėjo, jog nė vienas anksčiau to nėra daręs. Upė riaumoja pašėlus visa balta, neramu kiek pasidaro ir gidukas ilgai nedelsęs sušunka „Okeeeeeey!“ ir atsistumia nuo kranto. Srovė iš kart tvirtai pagauna mus ir valtis juda nekontroliuojamai. Po minutės desperatiškų irstymųsi ir visiško atsidavimo gamtai pirmasis nedidelis skardis… Ir artėjame į jį šonu nekontroliuojamai. Gidas šaukia „Okey, Okey“, kažkas kitas bando jam šaukt „pasuk valtį“. Krentam nuo mini skardžio, valtis pasvyra netoli apsivertimo ribos, mano dalis apsemiama ir aš, praradęs gravitacijos jausmą, šaukiu „hold me“. Mane pagriebia kaimynas ir aš neiškrentu iš valties. Išplaukę iš šitos velniavos juokiamės visi vos laikydamiesi už pilvų, gidukas irgi krykštauja laimingas. Tuoj pat dalinamės įspūdžiais, kai tuo tarpu valtis yra tasoma visur, kur tik upei reikia. Nespėjus nurimt ir nustot juoktis, upė vėl tampa visa purslota ir pikta. Štai dar vienas – mini skardis. Scenarijus visiškai vienodas – valtis visiškai be kontrolės šonu įnešama, krenta, pakyla šonu ir mano adrenalino persmelktas riksmas „hold me!“ – šįkart mane pagauna jau už kojų. Tada seka juoko pliūpsnis ir giduko raminantys „okey, okey okey“.

Gidukas pastebi, kad už mūsų buvusi merginų komandos valtis pakimba ant uolienų. Prišvartuojam valtį, gidukas pririša valtį už šakos ir išskuba pagalbon. Belaukiant ir besijuokiant valtyje vienas komandos narys nusprendžia pailsint kojas ir išlipa į krantą pavaikštinėt. Staiga netikėtai, nors ne per daug nustebinančiai, virvė atsiriša ir penkių, visiškai nepatyrusių, vyrukų grupė pasileidžia raftingui Tailando upe. Apima panika visus, tačiau pozityvi, juokinga panika. Galiausiai pavyksta prisišvartuot tik kitame krante. Ką gi – trūksta komandos nario, irklo, kurį kažkas pamesti spėjo, gidas kažkur, o mes nusprendėm nieko nedaryt ir tiesiog laukt. Komandos draugas suradęs tinkamiausią vietą šoką į sraunią upę ir pasiekė mus. Netrukus pastebim galiausiai parplaukiančią merginų grupę, tačiau nematyt mūsų gido. Pasimato ir jis – plaukia iš paskos valčiai. Vėliau išsiaiškinom, kad jis iškrito iš merginų valties. Pratęsus raftingą, upė, deja, tapo švelnesnė ir tapo, palyginti, nuobodu. Galiausiai viskas artėja į pabaigą ir gidukas mūsų įvykdo paskutinę kliurką: beplaukiant virš mūsų kybojo pėsčiųjų tiltas. Atsistoju valtyje ir irklu vos ne vos paliečiu tiltą. Gidas nusprendžia pakartot ir kitu irklo galu bando paliest tiltą – ir jam pavyksta – irklo rankena užsikabina ir jis lieka kabot vidury upės, o mūsų valtis srovės nunešama tolyn. Pasigirsta giduko „oooooo oooo ooooooo“ ir, savaime aišku, mylimų komandos narių nuoširdus juokas iki ašarų.

Paskutinė šios įsimintinos kelionės dalis – „pasijodinėjimas“ drambliais. Žinau – labai daug prieštaringų nuomonių dėl dramblių turizmo, tačiau nusprendžiau nei savyje, nei su kitais to nespręsti ir tiesiog pasinaudoti galimybe. Keli žmonės atsisakė šio užsiėmimo tokiu būdu nepalaikydami dramblių vergovės ar galimo negero elgesio su drambliais. Dramblių savininkai, mahut, valdo dramblius laza, kurios gale – medinis spyglys. Drambliai šios lazdos baidosi, mat, greičiausiai, žino, ką reiškia ne medinis spyglys. Bet kokiu atveju, leidausi į šios pramogos teikiamus malonumus ir iš tikrųjų – jie dideli. Mano mahutas net nulipo nuo dramblio ir leido užsiropšt jam ant kaklo. Truputėli spirtelėjus kurį nors dramblio užausį pastarasis kreipia savo galva ir keičia judėjimo kryptį atitinkamai. Kiek nejauku iš pradžių buvo tai daryti tokiam galingam gyvūnui, tačiau jausmas išties nuostabus, kai jis visgi paklūsta.

Mahutas ir dvi princesės soste

Tiesa, iš visų teigiamų jausmų vienas ne visai buvo toks – dramblio šėriai badė tarpkojį ir visas kojas. Atsilygindamas – pavaišinu cukranendrėmis ir atsisveikinu.

Policija

Chiang Mai – visokiausių pramogų sostinė, tad nusprendėm papramogauti vienu iš būdų – road tripas (uch kaip mėgstu šitą žodį). Prisinuomavę motorolerių patraukiam į kelią. Girdėjom mitų apie policijos blokadas keliuose, apie tai, jog privaloma turėti internacionalinį vairuotojo pažymėjimą, tačiau mūsų laukia ganėtinai ilga kelionė per kalnus, tad nelabai ir rūpinamės „smulkmenomis“.

Važiuoju pirmas daugiatūkstantinėje trijų motorolerių kolonoje. Saulė svilina odą, tačiau vėjas maloniai vėsina. Tolumoje pasimato policininkiukų kruvelė ir koks tai veiksmas kelyje. Hmm.. Negerai – apsisukti nėra kaip. Tenka šaltais nervais važiuoti pirmyn ir tikėtis geriausio. Tačiau geriausias tikėtasis neįvyksta. Žiūriu, kad vienas iš uniformuotojų jau pastojęs kelią mojuoja lazdele. Mano smegenis staiga adrenalinas užtvindo mintimis apie baudas ir nereikalingus nepatogumus (turėjau tik lietuvišką vairuotojo pažymėjimą) ir suveikia keistas refleksas – nusprendžiau ignoruoti mojuojamą lazdelė ir nestabdyti. Manau, kad šaltu protu mąstant sustočiau, tačiau tąkart adrenalinas tiesiog kaip koks narkotikas iškraipė mano sprendimus. Tačiau sukraipė taip puikiai, jog gerbiamas policininkas nepuolė manęs vytis ir vietoj manęs visą savo dėmesį skyrė už manęs važiavusiems draugams. Veidrodėlyje tik stebėjau karčiai, kaip kitu du motoroleriai stoja. Pasislėpus už netoliese stovėjusios fūros beliko laukt… Ir laukt teko ilgokai. Galiausiai sulaukus paaiškėjo visos detalės. Vieno motorolerio vairuotojas turėjo tą žymųjį internacionalinį pažymėjimą. Kitas visgi turėjo „tik” europietišką pažymėjimą su savimi, o internacionalinį paliko viešbutį– „te tau sumažinta bauda, bet duok man savo europietišką pažymėjimą palaikyt, kol nuvažiuosi į viešbutį paimt internacionalinį, su kuriuo tau teks važiuoti į nuovadą, kurioje sumokėsi baudą, gausi kvitą ir tą kvitą išmainysi į savo europietišką pažymėjimą grįžęs pas mane“. Ką gi, vienas bataliono karys pakeliui pašautas. Labai neaiškiai susitarus, kur susitiksime, tęsiame kelionę žymiuoju keliu.

Pagaliau – Nirvana

Pasivažinėjimai man patinka. Labai mėgstu du ratus su varikliu, tad man nelabai ir rūpi, kur važiuojame, svarbu – važiuojame. Tačiau galiu drąsiai sakyti, jog tai buvo pirmas kartas man, kai važiavau motoroleriu tokiu gražiu keliu. Sustojome prie kažkokiu labai žymių vandens krioklių. Pastatėm motorolerius, kaip mums pasirodė, labai matomoje vietoje tikėdamiesi, kad draugai, susitvarkę su policija, pamatys ir prisijungs.

Štai ir dar vienas mano pirmas kartas (ach kaip mėgstu pirmus kartus ir naujas patirtis) – prieš mane vandens krioklys. Tiksliau daug krioklių lygių. Sunku nupasakoti, ką jutau, bet beprotiškai mėgstu viską, kas susiję su vandeniu, tad jutaus kažkaip panašiai kaip ir maži vaikai jaučiasi – džiaugsmas ir geros emocijos tryško dideliais kiekiais. Atmosfera buvo puiki, tarsi kokioje nors šventykloje ar bažnyčioje – įeini, tikintis ar ne, išeini pasisėmęs kažkokios geros energijos. Gal iš aplinkinių gerų žmonių pozityvių emocijų pertrekliaus, nežinau. Galiausiai išsimaudžius tame „šventintame“ vandenyje pasijutau viduje vėl naujas. Pasakiau „ačiū“ ir išlipau iš vandens.

Jaučiu tave, ramybe

Taip ir nesulaukėme draugų. Tik vėliau vakare buvo juokinga pamatyt jų nuotraukas – buvo tose pačiose vietose ta pačią popietę, bet kažkaip prasilenkėm. Pravažiavom po to visą likusį kelią, nes kelio atgal bet kokiu atveju kaip ir nebebuvo. Buvau kitame pasaulyje – tiesiogine ir perkeltine prasme. Buvau gerokai priblokštas gamtos ir ramybės vietiniuose kaimeliuose. Gyvenimas tų žmonių, atrodo, sustojęs ir kažkoks amžinas. Viskas privertė pasijust labai svajingai ir tiesiog pasinert į esamą momentą, esamą sustojusio laiko tėkmę.

O kiek toli gali matyti Tu?

„Dar rasiu tave, mano mylima ekstaze. Iki“

Pobankokė trilogija. 3 dalis

Sukhothai

Man dažniausiai taip nutinka, jog filmų trilogijų paskutinioji dalis būna nebe tokia įdomi, kaip pirmoji. Nors gyvenu ne filme, bet panašu, jog šis miestukas nebuvo itin įdomi patirtis. Nors už kelių savaičių sutikta mergina papasakoja, jog jai Sukhothai itin patiko, mat pataikė tiesiai į žibintų festivalį (kurio metu buvau miestelyje Pai).

Buvo kaip nebuvo, bet atvažiavome į Sukhothai galiausiai. Penkios valandos kelionės ne pirmos klasės traukiniu truputėli išvargino. Nusigaunam arčiau centro ir paaiškėja, kad netoliese tik du viešbučiai – kitas viešbučių „rajonas“ tolokai. Nueiname į pirmą – pilnas. Nueiname į antrą – ne pats linksmiausias ir draugiskiausias tailandietis sėdi lovoje priešais televizorių. Matome ant stalo kainininką, kambarių kainos 200B (16Lt), 250B, 450B, 650B ir 750B. Pasiteiraujame ar yra laisvų – yra! Apsidžiaugiame, kad nebereikės niekur klaidžioti. Paprašome apžiūrėti pigiausiąjį – pamatome, kad tikrai nėra už ką mokėti. Paklausiu, ar nenorėtų jis biškeliuka nuleisti kainą – įsižeidžia, suneria pirštus už galvos, atsigula į lovą, nusisuka ir įsmeigia akis į televizorių. Mandagiai paklausiame, ar negalėtume apžiūrėti brangesnių kambarių (tai lyg ir turėtų būti jo interesas – parduoti brangesnį). Jis piktai atsako „no room“. Apima juokas, vos laikausi, bet laikytis reikėtų – atrodė, kad išvis tuoj mums nebeliks jokių kambarių… Pasiimame raktus nuo dviejų kambarių po 200B, apsigyvename keturiese.

Vakaras praeina labai paprastai ir atpalaiduojančiai – esame pavargę, o ir šiaip nėra, ką čia vakare veikti. Pavalgome, atsigeriame, slampinėjam gatvėm. Užeinam į kažkokią milžinišką aptvertą teritoriją. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo mokyklos teritorija – tikrai didžiulė, su daugybe mažyčių pastatų, fontaniukų. Galų gale esame užpuolami grupės šunų, pasijuntame itin nejaukiai ir nusprendžiame baigt dieną 🙂

Prabundame anksti ryte, mat reikia spėti aplankyti senąją miesto dalį (dėl kurios Sukhothai ir yra garsus) ir išvažiuoti apie 14val. tam, kad pasiektume sekantį miestą dar prieš sutemas (sutemsta apie 18val.).

 

Tingus rytas. Mylene, Nina ir Sedrek

Iš tikrūjų nemeluosiu – senoji miesto dalis labai įspūdinga. Šventyklos (ar jų griuvėsiai) skaičiuojantys šimtmečius žadina vaizduotę. Turbūt, būtų dar įdomiau, jei bent vienas iš mūsų būtų nepatingėjęs iš anksto giliau pasidomėti šio miesto istorija. Šį bei tą žinome, tačiau žinios nerišlios, tad tiek jau to.

Per amžių amžius Tailando žmonės čia vaikščiojo

Ir stovi sau – Tailando Trakų pilis

Būk laimingas – Buda sako.

Šventykla ir šimtai klūpinčių vienuolių.. Šventykla tebestovi, tik vienuoliai ko tai išmirė

Plavinėjam į kairę, į dešinę, parkas per didelis, kad visą spėti apvaikščioti dideliame karštyje per keletą valandų. Vietinėj kavinėj pasmaližiaujam žymiaja Tailando pieniška arbata ir nusprendžiame, kad jau laikas sėsti į autobusą ir galiausiai pasiekti galutinį Pobankokinės kelionės tikslą – Chiang Mai. Dažniausiai keliautojai važiuoja iš Bankoko tiesiai į Chiang Mai nesustodami – tai tik kelia smalsumą šiam miestui. Nejausdami didelio graužulio palikdami Sukhothai sėdame į restorane senolės suorganizuotą autobusą ir jau ramu. Kažkas sako, kad sekančiu miestu tikrai nenusivilsime.

Klasikinė ir žalioji arbatos. Skonis pasakiškas. Abiejų

 

Pobankokinė trilogija. 2 dalis

Lop Buri

Šis miestukas pagarsėjęs savo beždžionėmis, dėl kurių visi turistai čia ir atvažiuoja. Jos čia gyvena labai gerai, mat vietiniai jas maitina nuolat – riešutais, bananais. Turistai taip pat savo ruožtu duoda čipsų, šokoladų. Įdomu tai, kad beždžionės iš tikrųjų labiau linkusios pagriebt čipsą negu bananą – truputėli verčia pagalvot apie tai, kaip lengva priprast prie viso to š.. 🙂

čipsai, čipsai..

Vaikštinėju gatvėmis ieškodamas viešbučio. Pastebiu kiniečių porelę, fotografuojančią dvi beždžiones, kurios kažką veikia užsilipusios ant motorolerio. Staiga viena beždžionė numeta šalmą, kuris buvo pakabintas ant veidrodėlio. Kinietis savo ruožtu prisartina norėdamas pakelti šalmą, tačiau viena iš beždžionių pagalvoja, kad jam nederėtų elgtis ne pagal beždžionių taisykles, todėl kinietis yra užpuolamas. Pastarasis pasileidžia bėgti, beždžionė gaudyti, kiniečio mergina stovi sutrikusi, o aplink tajai nesidrovi garsiai juoktis. Nepasidroviu ir aš.

Pasišvilpaudamas ir vis dar besijuokdamas iš kiniečio klaidžioju gatvėmis ieškodamas sau tinkamo viešbučio. Galiausiai surandu vieną. Darbuotojas paaiškina, kad pigiausias kambarys kainuoja 250 Baht (20Lt). Aš jam savo ruožtu mandagiai paaiškinu, kad tokia suma yra per didelė. Paklausia, kiek esu pasiryžęs mokėt, atsakau, jog 150 Baht yra mano maksimumas. Kiek pakraipęs galvą pasiūlo kambarį šeštam aukšte, kuriame gyvena tajai – nieko geriau ir nesugalvočiau. Kambarys jaukus, duše karšto vandens nėra (bet jo ir nereikia), o ant durų kabantis skelbimas pataria nepalikti daiktų matomoje vietoje, nes „ateis beždžionė ir pavogs“.

Išeinu laukan, susirandu barą ir pastebiu porelę, kurią jau mačiau vakar Ayttaya miestely tam pačiam hostely, kuriame ir aš buvau apsistojęs. Nusiperku alaus buteliuką ir prisėdu prie jų stalo – tada dar nežinojau, kad praleisime 2 savaites kartu 🙂

Entuziastingai pasiūlau vakaro planą – prisipirkti maisto, pamaitinti beždžiones ir eiti ieškoti žmonių išvykai sekančiai dienai – kuo daugiau žmonių, tuo didesnė nuolaida. Viskas pagal planą – patys prisigąsdinam su beždžionėm, mat jos kiek agresyvokos pasidaro, kai reikalai pasisuka į maistą ar, ypač, maisto atsargų pabaigą. Vėliau susirandame krūvelę prancūzų, kuriems pasiūlom išvyką sekančią dieną. Sutariame susitikti sekantį rytą.

Kažkaip net nejauku eiti tokiu taku 🙂

Prancūziukai ne iš kelmo spirti – išsinuomoja kopinėjimo įrangą ir visi kartu važiuojame į kalnus išsinuomotais motoroleriais. Pabodus spoksoti į prancūzų užpakalius iš apačios, mat pats kopti į uolą nesiryžau, išeinu pasivaikščioti. Susirandu stačią uolą ir, matyt, įkvėptas prancūziukų, užkopiu ir atsiveria beribis vaizdas. Šiaip ne taip atsisėdu ant uolos, mat jos viršūnė briaunuota ir siaurutė, o kojos pakimba virš gal 30 metrų skardžio. Apima beprotiškai malonus ir taikus jausmas. Suprantu, kad man tikrai reikėjo ištrūkti iš miesto šurmulio sostinėje.

O kaip toli gali matyti Tu?

 

Nusprenžiam palikti šį miestą rytojaus ankstų rytą ir patraukti link Sukhothai. Tačiau prieš tai dar užsibrėžiu tikslą atsikelti dar anksčiau nei visi ir nueiti į vieną iš beždžionių šventyklų ir pamatyti, kaip beždžionės ryte maudosi, mat vietiniai pasakojo, kad jos labai aktyvios ryte. Užsuku į parduotuvę, nusiperku pakelį sausainių, riešutų, dar kažkokių sausainių, vandens – laukia 5 valandų kelionė traukiniu. Patraukiu link šventyklos. Kuo arčiau, tuo daugiau beždžionių gatvėse sukinėjasi ir pastebiu, kad jos labai žiūri į mano maišelį. Puikiai žinau, kad reikia pasisaugoti, todėl prisiglaudžiu maišelį prie krutinės ir apkabinęs einu toliau – pastebiu, jog veikia – beždžionės nebespokso į mane savo įtariais žvilgsniais. Štai – šventyklėlė. Krūvos beždžionių, laksto, žaidžia. Va ir garsusis baseiniukas, į kurį beždžionės (ypač jaunos) šokinėja iš medžių, plaukioja, gaudo viena kitą. Beprotiškai gražu ir miela stebėti. Tačiau šioje vietoje ir padariau klaidą – užsistebėjau ir užsistovėjau vienoje vietoje per ilgai… Iš už nugaros ant mano rankų, kurios apkabinusios laiko maišą, užšoka beždžionė, griebia maišelį, aš laikau jį stipriai, maišelis plyšta, beždžionė išplėšia riešutų maišiuką, riešutai pažyra ant žemės, pripuola apie 30 beždžionių gauja, ant manęs šoka kita beždžionė, išplėšia iš mano glėbio sausainių pakelį, čia pat jį nesunkiai atidaro – krūvos maisto ant grindų, beždžionės spygauja, tajai juokiasi, pats irgi garsiai juokiuosi – CHAOSAS!!! Visa tai truko gal 20 sekundžių. Likau stovėti tik su vandens buteliu.

Protingi gyvūnai

Prispaudžia laikas, palieku maistu besidžiaugiančias beždžiones, užbėgu į parduotuvę, susirenku dar kartelį tą patį pirkinių maišelį. Įsėdam visi kartu į traukinį – patenkinti ir laimingi:)

Pobankokinė trilogija. 1 dalis

Atėjo metas palikti Bankoką. Turiu savo kelionės tikslą – Chiang Mai – miestas, esantis Tailando šiaurėje, kuris patenka į didžiųjų miestų sarašą (6-oje vietoje), nors turi tik 170 tūkst. gyventojų, kai tuo tarpu Bankokas turi 10 mln. Kelionė pakankamai tolima, todėl nusprendžiu ją suskaldyti į keletą dalių ir sustoti bent keliuose miestuose pakeliui. Pasiimu žemėlapi, įvertinu kelius, miestų patrauklumą sau ir duriu – sekantis miestas – Ayuttaya. Įkalbinu porą draugų važiuoti ir praleisti dieną šiame mieste drauge. Vėliau mūsų keliai išsiskirs.

Ayuttaya

Kartu su Pia ir Sopy pasiekiame Ayuttaya. Kelionė truko keletą valandų, sumokėjome 15 Baht (1,20 Lt). Atrodo net juokinga, kiek mažai transportas čia kainuoja, tad iš to ir pasijuokiame dar ir dar kartą turėdami laiko.

Susirandame hostelį, kuriame aš palieku savo daiktus. Susiviliojame reklamuojama trumpa išvyka valtimi aplink senąją miesto dalį ir sutartu laiku sutartoje vietoje mus paima.

Pakeliui

Kelionės metu pasijuntame truputį turistais, net keistai susižvalgom, tačiau mėgaujamės pasiplaukiojimu, o krante esantys tajai dažnai pamojuoja, kažką vis šūkteli. Aplankome keletą šventyklų, keistų senų pastatų, apie kuriuos nieko nesuprantame, o gidas angliškų žodžiu žino gal 9 – hello, 20 minutes, let’s go, yes, no ir dar kokių nors keletą.

Kapitonas

Laivai laiveliai. Turistiniai

Pastatai čia apsisaugoję nuo potvynių rimtai

Išlipus vienoje iš stotelių iš mūsų netikėtai pareikalauja nusipirkti bilietus už apsilankymą šioje stotelėje. Dauguma mūsų streikuoja ir atsisako mokėti, tad tiesiog palaukiame kitų, kol jie vaikštinėja. Tuo tarpu nueinu patyliukais į šalį ir įlendu į skersgatvį tikėdamasis apeiti tą „bilietų kasą“. Matau tolumoje keletą mielų šuniukų gulinėjančių. Drąsiai einu jų link. Staiga vienas pašoka ir atlekia link manęs lodamas. Likę taip pat neatsilieka – apie penkių šunelių būrelis lekia į mane, nė vienas neatrodo švarus ir nenešiojantis ligų. Netrukus iš už kampų išbėga dar tiek pat ir jau visai nejaukiai einu atbulas. Plūsteli truputėli adrelinas, truputėli juokas. Kaip viskas greitai prasidėjo, taip greitai ir baigėsi – matyt, peržengiau tik jiems matomą jų saugomos teritorijos ribą ir jie sau ramiai apsigręžė ir patraukė atgalios.

Dar prieš ataką…

 

Pasilinksminimai baigiasi, baigiasi ir mūsų laikas kartu. Atėjo metas išsiskirti – aš pasilieku šiame mieste nakčiai, o draugai keliauja atgal į Bankoką. Atsisveikiname. Nemalonu. Spėjau prisirišti, tačiau puikiai žinau ir sau kartoju, kad tokių akimirkų bus dar daug – tokia tų keliautojų dalia. Susitinki. Išsiskiri. Su vienais labai lengvai, su kitais labai sunkiai. Palinkime vieni kitiems gerų kelionės išpūdžių ir viliamės susitikti vėl kada nors.

Kitą rytą susipažįstu su Maira, kurią vadinu Mailo ir jai taip tinka. Papusryčiaujame, išsinuomojame dviračius ir apvažinėjame miestą. Nuostabus oras ir gera kompanija – labai gerai nuteikia. Pamatom penktą pagal dydį Budos statulą, nuvargusius dramblius, labai gražų parką ir pajuntame, kad miestą išsunkėme ir nebėra, ką čia veikti. Mailo palieka miestą, aš už valandos patraukiu į sekantį miestelį.

Aptinku vestuvinę fotosesiją. Atsiklausus papozuoja ir man 🙂

BUDA!

 

 

 

 

Visa ko pradžia

Viskas taip greitai, dinamiškai, lėtai ir netikėtai. Skrydis iš Maskvos, vis dar netikiu tuo, kas vyksta. Lėktuvo ekrane vis seku GPS’ą, matau, jog skrendame virš Indijos jau, vis dar ramu. Prašvinta. Matau už lango – Mianmaras. Vingiuotos upės lyg Amazonės, džiunglės – pradedu jaust keistą jaudulį. Pradedu suvokt, kad atsidūriau kažkur, kažkur labai toli. Apima nerimas ir tuo pačiu džiaugsmas. Šypsaus it kvailys sau į ūsą, o kitiems tas pats. Leidžiamės. Tailandas. Nusijuokiu negarsiai – pilna gandrų, kurie sumaišo jausmus, mat pasijaučiu tarsi vėl grįžčiau laiku į Lietuvos vasarą. Vasarą, tačiau ne Lietuvos.

Išlipus oro uoste pajuntu deguonies trūkumą ir beprotiškai karštą orą. Aš vis dar dėviu džinsus, megztinį. Einant oro uosto foje pajuntu, jog išties atsidūriau kitoje planetoje. Atitrūkau nuo visų pakeleivių, einančių srove iš lėktuvo ir skubančių link pasų kontrolės. Einu ir šypsaus. Vienu metu, pamenu, stipriai suspaudė širdį. Iš džiaugsmo. Žinojau, kad Tai prasidėjo jau dabar. Kažkoks keistas laikas permainoms.

Praėjus visas patikras ir pajutus visišką pasirinkimo laisvę sustoju ir jau nebeskubu – dar tik 8 val. ryto vietos laiku – turiu marias laiko susitvarkyt, susižinot, kaip nusigaut iki viešbučio, susižiūrėt maršryto tvarkaraščius ir t.t. Atsipalaiduoju ir pasileidžiu.

Sutikimas

Pasinaudojus oro uosto traukinių paslaugom ir išlipus Makasan stotyje (kažkur Bankoko glūdumoj) naiviai viliuosi būti apipiltas informacija, žemėlapiais ir visa kita turistui reikalingas informacija – nieko. Nerandu nieko, išskyrus krūvas įkyriu „taksistų“ siūlančių savo (brangias) paslaugas. Tačiau aš juk turiu marias laiko – nereikia man jų pagalbos. Dar oro uoste buvau nutaręs susirasti savo kelią iki pat savo viešbučio nesinaudodamas jokiomis privataus transporto paslaugomis. Tai buvo tarsi pirmasis mini iššūkis, kuri žūtbūt norėjau įveikti.

Paseilioju pirštą, iškeliu į viršų ir nusprendžiu, kuria kryptimi pasukti. Einu tuščiomis gatvėmis penkias, dešimt, trisdešimt minučių. Sutinku 16-metį tailandietį. Užkalbinu ir šiaip ne taip išaiškinu, ką aš čia veikiu ir kur noriu nukeliaut. Jis išsitraukia savo išmaniąją plytą ir googlina. Kažką pradeda kalbėt, duodu suprast, kad jo akcentas man neįkandamas. Nusiveda jis mane į automobilių mechanikos dirbtuves. Apipuola mane mechanikai, kažka rodo, kažką siūlo pirkti. Iš mano veido, matyt, suprato, kad nepirksiu nieko. 16-metis palydi mane iki autobusų stotelės, kurioje užkalbinu kitą tailandietį pasitikslindamas savo maršrutą. Pašaly stovėjęs jaunuolis (18-metis) nugirsta mano kelionės tikslą, plačiai nusišypso ir pralemena kažką angliškai. Išsivysto nerišlus pokalbis. Jis pasisiūlo mane palydėti. Sėdame į autobusą, už kurį jis primygtinai sumoka (apie 0.60Lt). Persėdame į kitą autobusą, mat jis žino greičiausią kelią. Šiame autobuse mokėt nereikia, mat, mūsų džiaugsmui, šis autobusas šią savaitės diena yra nemokamas. Nuvykstame į man reikalingą rajoną, nusiperkame vandens ir ledų. Mane palydi iki pat viešbučio durų ir štai nejaukioji akimirka – reikia sakyti „ate“ arba kažką kita. Apima juokas, mat širdį draskė įtarimas, kad jis homoseksualus (turėjo tokių manierų), tačiau jis tiesiog paspaudžia ranką ir palinki geros kelionės. Juoką perima vidinė gėda. Sveikas atvykęs, baltaodi, Tailando žemėje!

Važiuojam

Apsistoju žymiojoje Khao San gatvėje – „backpakerių mekoje“. Pirmoji diena praeina ganėtinai vangiai, mat aš jaučiu nuovargį nuo prieškelioninių ispūdžių. Išlendu iš viešbučio tik vakare po mieguistos popietės. Akys plačiai atvertos – begalybė naujų dalykų, apie kuriuos galėčiau pasakoti per ilgai.

Khao San gatvė

Šypsena veide. Išširenku barą, kuriame norėčiau išlenkti alaus bokalą. Padavėjas priima užsakyma, tačiau jam net nespėjus atnešti žymiojo Tailande „Chiang“ alaus, jaučiu, kad kažkas baksonoja petį – pora iš Izraelio. Kviečiančiai klūsteli, kodėl aš čia vienas. Likusį vakarą praleidžiame kartu. Keista ir nežmoniškai draugiška porelė. Šnekame apie reikšmingus (ir nebūtinai) dalykus.

Sekančią dieną praleidžiu tobulindamas tajų žodyną (kuris vėliau labai pravertė), tyrinėdamas miestą, taksistų apgaules ir naktinio pasaulio subtilybes. Įsimintina, tačiau to ir gana buvo.

Trečiąją dieną prasidėjo karuselė – pasinėriau į „coachsurfing“ teikiamus privalumus. Tą vakarą sutikau krūvą žmonių. Visi savotiški, labai skirtingi ir savaip įdomūs. Nepaisant to – visi vienodi ir čia vienu tikslu – keliauti. Taip pat labai nustebino (o gal ir nelabai) neišmatuoto lygio draugiškumas. Taaaaaip paprasta bendraut su bet kuo, apie bet ką. Su kai kuriais žmonėmis tampame artimesniais draugais ir pradedame leisti laisvalaikį kartu. Aišku, keistoka sakyti „laisvalaikį“, nes čia visi laisvi.

Sutinku Henrik, vokietis, kuris kelyje – jau dveji metai, ir čia jo paskutinės dienos. Labai įdomus ir visuotinei visuomenei, galbūt, nepriimtinas žmogus. Ne mažiau atsiliekantis ir jo draugas – Sopy. Australas, keliaujantis du mėnesius, tačiau planuose – keturi metai. Įkvepiantis ir labai šiltas žmogus. Jin – velnias suprasi Tu jo tautybę, bet panašu į indą, gimusį Britanijoj. Žmogus jaučia aistrą gyvūnams, su kuriais ir dirba įvairiose pasaulio šalyse. Labai energingas ir truputį neturtingas žmogus, šalia kurio norisi būti. Gaila, tačiau jis taip pat netrukus paliko Tailandą. Buvo ir kitų asmenybių, tačiau visiems čia vietos reikėtų per daug. Labai džiaugiuosi kiekvienu sutiktu, kiekvienu pokalbiu ir pasidalintomis patirtimis.

Kasdienybė

Persikrausčiau į kitą, rekomenduotą, viešbutį-nakvynės namus. Čia gyvenome aštuoniese viename kambaryje. Puikus būdas susipažinti, sužinoti ir nebūti vienam. Savinikas australas, vedęs tailandietę. Abu labai šnekūs ir draugiški žmonės. Praėjus vos dienai pasijuntu it namie. Ne tik viešbutis, tačiau ir gatvės tampa tarsi vietomis, kuriose buvau jau ilgą laiką. Nebestebina aplinka, turistai ar vietinės prostitutės. Pradėjau tiesiog gyventi. Iš tikrųjų, to ir norėjau – norėjau pajusti, kad esu dalelė viso to sūkurio. Kasdieną švenčiame it paskutinią dieną ir džiaugiamės vieni kitų kompanija. Pamirštame lankyti lankytinas Bankoko vietas, pamirštame visas standartines turistines nuotraukas, kurias vertėtų padaryti ir parodyti draugams, pamirštame, kad esame svetimšaliai. Laikas praskrieja nepastebimai greitai, mat kasdien savi nuotykiai ir nutikimai. Man to ir reikėjo – negalvoti apie rytojų ir apie tai, ką privalau padaryti. Tiesiog dariau tai, kas darėsi savaime. Tuo ir džiaugiausi.

Lucas, Pia, Sopy

Mano mini kambariukas australo viešbutyje. Labai jauku ir daug naujų pažinčių. 20Lt už naktį esant 30sec nuo “backpakerių mekos”

Bankoko grožybės

Gaila, tačiau fotoaparato, visgi, su savimi nesinešioju nuolat ir ypač tada, kai jo labiausiai reikia. Daugybė akimirkų liko neįamžinta fotoaparato juostelėje, tačiau liko kažkur manyje. Visgi pabandysiu perteikti bent keletą įspūdžių.

Labai sugniuždė kontrastas tarp žmonių sluoksnių. Skersgatviuose ir net ganėtinai judriose gatvėse begalės benamių, miegančių tiesiog ant šaligatvio. Dažnas turi pasitiesęs kilimą, kiti tiesiog susiradę jaukesnę vietelė po parduotuvės stogeliu ar telefono aparato būdelės stiklu. Europoje, kažkodėl, benamiais labiau linkę būti vyrai (ar bent jau tokius dažniau matydavau gatvėse), tačiau čia gal net daugiau moterų. Dažnos siūlo tailandietišką masažą čia pat gatvėje, ant kilimo. Stebėtinai populiarios jų paslaugos, kuriomis naudojasi vietiniai. Skaudžiausia matyti moteris, miegančias gatvėje su mažučiais vaikais. Kartą, bastantis naktį kažkur tarp prabangių pastatų, praeinu pro moterį, gulinčią ant šaligatvio, glėby laikančią gal trejų metų miegančią mergytę, o šalia dar dvi mažametės miega. Kažkas viduje sušunka sustoti. Atsigręžiu, ištraukiu banknotą, paduodu moteriai, jos akyse išvystu nuoširdžią padėką, kurią ji išreiškia rankų gestais ir kažką tyliai šnekėdama bei linkčiodama. Išgyvenu keistą jausmą.

Betono džiunglės

Nepaisant tamsiosios pusės, Bankokas tikrai turi pasiūlyti ir gražų, turiningą ir, turbūt, net dvasingą pasaulį. Begalybė lankytinų vietų, pramogų ir kitų nepatirtų dalykų, kuriems pasakoti nelieka laiko, vietos ir kantrybės. Šventyklos, kuriose draudžiama lankytis moterims apnuogintais pečiais, kojomis, vandens transportas, kurio sistema iki šiol man liko mįslė apgaubta taksi-valčių, kurių vairuotojai bando įvilioti nieko nesuprantančius turistus, autobusai, kurie neturi jokių grafikų, transvestitai, bandantys suvilioti kiekvieną praeinantį vyrą (ar moterį, ar porelę), parduotuvės, kuriose labai sudėtinga rasti paprastą dušo želę, kuri nebalintų odos, taksistai, kurie atsisako įjungti taksometrą sakydami „taxi meter sleeping“, „taxi meter sick“, „taxi meter busy“, ir begalė kitų subtilybių, apie kurias pabostų skaityti, kurios atguls mano atsiminimuose (o gal ir vėlesniuose blogo postuose).

Bankoko rajoniukas

Epilogas Bankokui

Planavau neturėti planų, tačiau vis tiek turėjau mažytį planiuką neužsibūti Bankoke. Atsitiko taip, kaip atsitiko. Pabuvojau lygiai 10 dienų. Žmonės stebisi, ką taip ilgai aš ten taip veikiau, tačiau nesigailiu nieko ir, manau, viskas iki šiol vyko taip, kaip vyko, niekas neturėjo būti kitaip.

Šiuo metu esu mieste Chiang Mai (apie 700 km į šiaurę nuo Bankoko), kurį pasiekiau prieš keletą dienų. Pakeliui aplankiau Ayuttaya, kuriame sutikau savo ateities draugus, Lop Buri, kuriame buvau užpultas ir apiplėštas beždžionių, ir Suthokhai, kuriame sutikau nedraugiškiausią tailandietį, tačiau apie visa tai kiek vėliau. Sekanti stotelė – Pai – žymusis hipių miestelis, pagarsėjęs tarp visų keliautojų. Tailande jaučiuosi nepaprastai gerai – visgi ne be reikalo sakoma, kad Tailandas – šypsenų žemė. Čia visi šypsosi, bando bendrauti, ypač paėjus atokiau nuo turistų pramintų takelių, gilyn į pilkus ir tuo pačiu margus rajonus.

Nenoriu galvoti apie tai, jog teks palikti šią šalį, nors žinau, kad manęs laukia dar daugybę nuotykių ir patyrimų. Už juos ir iškelsiu taurę kurį nors artimą vakarą. Iškelk ir Tu. Už savo 🙂

Aš gyvas ir sveikas!

Prieš kelionę buvau sau prisižadėjęs rašyti savo blogą bent dukart per savaitę. Gavosi taip, kad neparašiau nė vieno, neįkėliau nė vienos nuotraukos – jokio internetinio aktyvumo. Jaučiuos nusikaltęs prieš save kažkuria prasme, tačiau tuo pačiu ir gerai, kad taip – reikia ir nuo virtualaus pasaulio šiek tiek atitrūkt. 

Šitas trumpas įrašas, manau, mane paskatins artimiausiu metu parašyti didesnį kokį veikalą (kuriam jau net turiu pavadinimą!). Už labai nedaug laiko išvykstu – porą dienų darysiu trekingą kažkur po kalnus su truputėliu dramblių, plaukiojimais su plaustu ir dar kažkokiais įdomiais dalykėliais. Bus labai įdomu. Laukiu.

Pabaigos pradžia

Tai apie ką čia rašoma?

Iš tikrųjų tai jau senokai nusprendžiau pakeliaut, o dar seniau norėjau rašyti savo BLOGą. Man visuomet patikdavo blogai, būdavo įdomu skaityti kitų gyvenimus ir išgyvenimus, kuriuose aiškiai matyti blogerių asmeninė nuomonė ir požiūriai. Įdomu ir man pasidalinti savo tam tikrais asmeniškumai, pastebėjimais, pamąstymais, susilaukti, galbūt, pritariančių, o gal nevisai, bet nuomonių. Man tai tarsi paviešintas dienoraštis, kartais kviečiantis pasišnekėti, paatvirauti, pasidomėti ar tiesiog pasižiūrėti. Galiausiai patinka man rašyti ir pabandyti žodį pavaldyti.

 Tai kur, kiek ilgai?

Nuo ko gi čia pradėjus… Pradėsiu nuo vienos pabaigos ir kitos pradžios.

Išvažiuoju aš. Gal net neišvažiuoju, o jau išvažiavau. Esu šiuo metu Maskvos oro uoste, mat persėsti į kitą lėktuvą čia reikia. Galutinė stotelė – Bankokas, nors kita vertus, Bankokas – tai taip pat ir pradinė stotelė, kurioje pradėsiu savo kelionę. Žadu aplankyti Malaiziją, pasidairyti Indonezijoje, paklaidžioti Filipinuose. Kambodža, Laosas, Vietnamas – labai įdomios šalys, kurios taip pat, labai tikėtina, įsivels tarp kelionių. Tačiau nesu labai griežtas lankytinų šalių atžvilgiu.

Žadu truputį užsibūti. Nežinau, kada grįšiu – bilieto atgal į Lietuvą neturiu. Turiu tik bilietą iš Tailando į Malaiziją gruodžio 18 dieną – privalėjau nusipirkti bilietą iš šalies dėl vizos. Visa kita – labai vengiu planuoti ir apie tai galvoti. Noriu pasiduoti aplinkybėms ir būtent joms paklusti.

Tai kodėl čia taip?

Kažkada atsisėdau ir pasistengiau suprasti ir pagalvoti, kam to reikia, kodėl aš noriu visa tai daryti. Priežasčių į eilę rikiavau dešimtimis. Vienos jos svarbesnes, kitos mažiau svarbios, vienos labai lengvai nuspėjamos, kitos kur kas asmeniškesnės. Tuomet, normalu, pamąsčiau ir iš priešingos pusės – kodėl to turėčiau nedaryti, kas mane turėtų stabdyti. Priežasčių sąrašas buvo apgailėtinai trumpas ir tada man atsakymas, ar turėčiau ryžtis šiai kelionei, pasidarė visiškai aiškus.

Nevažiuoju aš pagulėt paplūdimyje solidžių ponų apsupty riebiais pilvais, nejaučiu susidomėjimo patogiais viešbučiais. Noriu patirti, pajusti, išgyventi, būti. Įdomu man, kai bado pirštais į baltą žmogų, mat tokio nebuvo matę, įdomu man pamatyti nieko neturinčius žmones, kurių veiduose nedingsta šypsenos, įdomu man stereotipų nesilaikantys žmonės, kitokias gyvenimo prizmes kišenėse nešiojantys žmonės, radikaliai kitoks pasaulis.

O kaip dabar?

Sėdžiu Maskvos oro uoste. Jaučiuos keistai. Neįprastai. Jaučiu kažkas manyje pasibaigė, kažkas po truputį ir prasideda. Dar vakar vakare apie 21val. pagalvojau, jog jausmą, ar jaučiu, kad iškeliauju į Tailandą, įvertinčiau 2 balais iš 10. Tiesiog atrodė eilinis vakaras, nors viduje pradėjo stiprėti keistas susikaupimo ir ramumos jausmas. Per šešias valandas kelionės pajutimas pakilo keturiais balais ir, po kolkas, laikosi stabiliai. Galva nesuvokia, kas vyksta. Tiesiog vyksta. Jutau jaudulį tik Vilniaus oro uoste. Šiuo metu – visiškai ramu ir vėl. Įtariu, rytoj ryte išlipus Bankoke bus kitaip.

Prieš tris dienas buvau Foje koncerte. Vienos dainos metu pasigirdo žodžiai:

Žiūri aplink – viskas tvarkoj,

O ar žinai, kas bus rytoj?

O jei pasaulis apsivers,

Kitom akim žiūrėt privers?

 

Palietė. Supratau – jau metas.

  

P.S. This is to all my non-Lithuanian speaking friends: I have finally decided to write my BLOG solely in Lithuanian due to some fairly obvious reasons – it’s my native language and I’ll feel more comfortable using it. I can also be more creative and artistic in terms of the language being used and play with word more freely. I guess google translate would do a fair job and it will be clear enough what the text is about. I really do hope that is not disappointing too much 🙂

 

2013 10 22